Vaikinai, kaip save pristatytumėte?

L. Šapoka: Lengvai sunkus.

J. Kisieliauskas: Pirmas klausimas, o aš jau neturiu ką pasakyti. (Juokiasi.) Žinai, per tiek laiko supratau, kad sunkiausia yra kalbėti apie save. Esu ilgoje kelionėje į asmeninį pažinimą, todėl nuo apibūdinimų keliais žodžiais susilaikau: vengiu kažką nuvilti. Teko šį klausimą užduoti ne vienam asmeniui ir atsakymai šokiruodavo savo radikaliomis variacijomis, tad nusprendžiau viską palikti individualiai patirčiai, kuria siekiama vienaip ar kitaip pažinti Justiną.

M. Lukošiūnas: Paprastas, charizmatiškas ir, be abejo, romantiškas.
T. Norkaitis: Keletas faktų apie save: studijavau istoriją, baigiau dar ir ekonomikos studijas, dirbau finansų srityje. Ir dar prie viso to mano gyvenime kažkaip dera poezija.

T. Taškauskas: Laimingos žmonos laimingas vyras – pastaruoju metu labiausiai pamėgau šią trumpą frazę. Be to, mėgstu svajoti, tik ne visoms svajonėms įgyvendinti lieka laiko. Jei dalykiškiau – baigiau lietuvių filologijos bakalaurą ir vertimo studijų magistrantūrą. Esu išleidęs savo poezijos rinktinę, išvertęs porą knygų iš prancūzų kalbos, man patinka pažygiuoti ir pabūti gamtoje su skautais.

Kas paskatino rašyti? (Ne)laiminga meilė?

L. Šapoka: Kuo daugiau laiko bėga, tuo man darosi sunkiau atsakyti į šį klausimą. O kas skatina žmones piešti ar dainuoti? Pasirinkti vieną ar kitą sporto šaką? Dažnai tai nebūna talentas iš pirmo žvilgsnio, tai tik vidinis noras, smalsumas ir galbūt giliai viduje besislepianti nuojauta, jog tai yra būtent tau. Dažnai tai būna ir aplinkinių spaudimas, o kartais – tiesiog aklas šūvis. Mano atveju tai tikriausiai buvo tam tikros ribos pasiekimas. Kai žinojau, jog noriu save išreikšti, o žodis pasirodė tinkamiausia priemonė. Tai nebuvo nei tikrosios meilės pažinimas, nei susidūrimas su nelaimingąja. Tik tuometinė situacija ir laikotarpis prisidėjo prie pradžios. Tai buvo ruduo, nuotaika gana slogi, o ir gyvenimas tamsesnis nei įprastai.

J. Kisieliauskas: Veikiausiai nepasirodysiu labai romantiškas, nes pradėjau rašyti ne iš meilės, bet iš reikalo, o tai jau skamba nekaip. Mokykla ir literatūros pamokos leido pajusti, ką reiškia pačiam dėlioti žodžius į iš pradžių ne itin gilius ir prasmingus sakinius. Tačiau tikiu, kad net ir „iš reikalo“ atsirandančios istorijos turi savo žavesio, mat greitai „iš reikalo“ keitė romantiškesnis – „iš meilės“. Nors kokia ten meilė 5-oje klasėje, sakysite, tačiau jausmų atžvilgiu tai buvo taip stipru, kad vienintelis dalykas, kurį tada gebėjau padaryti, buvo ne kalbėti, bet rašyti. Tuo metu tai pasirodė geriausias būdas reikšti susikaupusius ar naujai gimstančius jausmus. Iš pradžių – vaikiškai, vėliau – paaugliškai, tačiau tai buvo vis dar ne subrendusi meilė.

su #Meilėetc iš Alytaus!

A post shared by Justinas Kisieliauskas (@jkisieliauskas) on Sep 28, 2017 at 11:21am PDT

O rašyti tenka ne tik apie jausmus. Eilėse slepiasi ir gyvenimiškos patirtys, kurios, priešingai nei mylint, – įvairios. Ir liūdnos, ir linksmos.

M. Lukošiūnas: Rašyti pradėjau be jokio paskatinimo. Tiesiog pastebėjau, kad tai man padeda atsipalaiduoti, pabėgti nuo bėdų, o skaudžių patyrimų užrašymas – tai lyg išsipasakojimas draugui. Jautiesi daug geriau. Nemeluosiu, buvau patyręs nelaimingos meilės skausmą, tačiau tai padėjo tapti tokiam, koks dabar esu. Jei nebūčiau išsiskyręs, gal nebūčiau išleidęs savo pirmosios knygos. (Juokiasi.)

T. Norkaitis: Tiesą sakant, net labai sunku atsakyti į šį klausimą ir tai paaiškinti, bet... Rašydamas tas svarbias man eilutes aš patiriu prasmės jausmą.

T. Taškauskas: Esu svajotojas. Konkrečiai šis „Begalybės fragmentų“ eksperimentas pirmiausia gimė iš svajonės pabandyti rašyti kitaip, išbandyti šį tą naujo, lengvo ir paprasto. O rašyti pradėjau dar mokykloje, ne dėl nelaimingos meilės, nors tokią ir patyriau. Jaučiausi nesuprastas ir ieškojau erdvės, kur galėčiau laisvai išreikšti save. Laimingos meilės patirtis – santuoka su mano nuostabia žmona – davė galimybę į kūrybą pažvelgti kitu žvilgsniu ir suteikė drąsos neapsiriboti vien įprastomis poezijos formomis.

Ar jūsų poezijos žodžiai yra skirti kokiam nors konkrečiam asmeniui?

L. Šapoka
: Buvo ir yra visaip. Tam tikri žodžiai yra skirti tam tikroms sieloms. Dažnai jie skirti mums visiems, kartu ir man pačiam. Šiuo metu mano širdis žydi, tad tai, kas gražu, turi ir priežastį, ir adresatą.

J. Kisieliauskas: Jei žodžius parašau kam nors asmeniškai, niekas, išskyrus tą žmogų, jų daugiau ir nepamato. Taip, mintį gali inspiruoti konkretūs asmenys, situacijos ar išgyvenimai, ta
iau dažniausiai tai yra patirtis, kuri surenkama gyvenant gyvenimą, tad stengiuosi ją pateikti paprasčiau ir pritaikyti visiems arba bent daugumai žmonių, nesvarbu, kokios jie lyties, amžiaus ar kitos socialinės kategorijos būtų. Gal dėl to mano kūryba, kaip sako žmonės, yra tokia artima ir suprantama daugeliui – tiek mokykloje besimokančiam paaugliui, tiek knygų mugėje besilankančiai, jausmų realybės išsiilgusiai senjorai.

M. Lukošiūnas: Mano žodžiai yra skirti visiems, kurie myli. Kaip ir mano vizitine kortele tapę žodžiai „mylėsiu Tave amžinai ir dar vieną dieną“ yra skirti ne konkrečiam asmeniui, o visiems mylintiesiems. Dažnai galima išgirsti poras sakant, kad kartu bus amžinai. Puikiai suprantu, kad vienos begalybės yra didesnės už kitas, tad ir amžinybės laikotarpis gali būti skirtingas. Būtent dėl to prie amžinybės pridėjau dar vieną dieną.

T. Taškauskas: Būna visaip. Tikriausiai dauguma pažįstate tą jausmą, kai vakare atsigulus į lovą niekaip nepavyksta užmigti – tūkstančiai minčių, prisiminimų ir svajonių susiplaka į trumpą netikėtą žodžių kokteilį. Būtent taip atsiranda dalis fragmentų. Neslėpsiu, kad kai kurias eilutes skiriu žmonai, nes kaipgi nekalbėti apie laimę ir jausmus, kai jautiesi laimingas ir žinai laimės priežastį?

#smile #gyvenimospalvos #nušvitimai #adventas #šeimadienis

A post shared by Tomas Taškauskas (@tomas.taskauskas) on Dec 10, 2017 at 5:37am PST

T. Norkaitis: Gal skambės keistai, bet tie žodžiai man pačiam yra mokymasis jausti, įvardyti sau, ką aš jaučiu, ir taip pažinti save. Jie kyla ne iš mokėjimo, bet iš nemokėjimo, ateina kaip atsakymai man pačiam. Dažniausiai tai yra konkrečios ir tikros būsenos, virtusios žodžiais. Tik taip tie žodžiai gali iš tikro paliesti kitą.

Pakalbėkime apie stereotipus. Dažnai girdime, kad vyrai nemoka reikšti savo jausmų, nemoka būti romantiški, o kurti eiles – nevyriška. Ar tikrai?

L. Šapoka: Manau, yra visokių vyrų, kaip ir merginų – žmonių, kurie nėra romantiški nė per nago juodymą. Kai kuriems žmonėms romantikos išvis nereikia, ir tai suprantama, nes mes visi skirtingi. O, kalbant apie vyrus, esu įsitikinęs, kad jie net dažniau moka būti romantiški, kai visomis išgalėmis stengiasi nustebinti patinkančią merginą. Apskritai ar labai lengva kalbėti apie jausmus? Man tai – irgi sunki užduotis, tiesiog, palyginti su kitais, turiu daugiau praktikos „jausmų srityje“, nes manosios mintys nuolat nugula popieriuje. Asmeniškai nesu susidūręs su tokiais komentarais, kad tai nėra vyriška; netgi paklausčiau, o kas yra vyriška? Daužyti galva plytas? Išgerti butelį viskio ar vakare prie TV ekrano siurbčioti alų? Stereotipas, kad vyras turi būti didelis raumenų kalnas ir bejausmė mašina, man nepatinka. Visur turi būti pusiausvyra, be to, kiekvienas turi bent preliminarius moters ar vyro idealus, tad vieniems vyriška yra viena, kitiems – kita. Lygiai taip pat ir kalbant apie moteriškumą.

J. Kisieliauskas: Stereotipai lieka stereotipais. Vyrai moka viską, tereikia nepaisyti išankstinių nuostatų, leisti sau būti savimi, norėti ir daryti. Bejausmę vyrų bendruomenę turime ne tik dėl kultūriškai susiklosčiusios, o dabar ir laikmečio neatitinkančios vyriškumo sampratos, bet ir dėl savotiško visuomenės spaudimo dalykus skirstyti į vyriškus ir moteriškus. Dalykams tampant „unisex“ gimsta radikalizmas – vyro pastangos pabrėžti savo vyriškumą, pamirštant prigimtį. Vyras yra vyriškas ne dėl to, kad nejaučia, bet dėl to, kad geba jausmus suvaldyti, t. y. nepasiduoti emocijoms. Su kreivais žvilgsniais į rašantį vyrą susidurti teko mokyklos laikais. Vėliau žvilgsniai iš kreivų tapo palaikančiais – buvo leista suprasti, kad pripažįstamas rašančio ir jaučiančio vyro vaidmuo visuomenėje. Moterys tai itin palaiko ir kai kuriuos vyrus tai verčia nusišypsoti bei ištarti: „Gal ir man reikėtų pradėti rašyti?“

M. Lukošiūnas: Mano nuomone, visi turi įgimtą meilės jausmą, tačiau kiekvienas žmogus savo meilę parodo savaip. Ir jei jūs, merginos, vyrą išvarysite iš proto, jis padarys viską, kad tik jus sužavėtų.

T. Norkaitis: Rodydami savo jausmus, atskleisdami save, mes iš tikrųjų visada rizikuojame – ir vyrai, ir moterys. Bet, kaip žinia, labiausiai pralošiame nerizikuodami ir nieko nedarydami. O šis stereotipas, man atrodo, ir lieka tik stereotipas.

T. Taškauskas: Ne visai pritariu Tomui, nes šis stereotipas turi pagrindo – dauguma mano pažįstamų vyrų tikrai rūpesčius išgyvena viduje ir yra nelinkę išsakyti jausmų. Matyt, tokia ta vyriška prigimtis – jausmus slėpti. Neretai taip būna todėl, kad vyrai nesijaučia saugūs, bijo reakcijos į parodytus jausmus... Arba, kaip pats žinau, kasdienybėje užmiršta, kad moterys myli kitaip, – joms svarbu ne tik mūsų buvimas šalia, bet ir gražūs žodžiai, kasdienis dėmesys. Tad vienas iš didžiausių iššūkių vyrams yra likti romantiškiems, kai įsimylėjimas baigiasi ir ateina laikas mylėti. Nelengva ir dėl to, kad mūsų visuomenėje vyriškumas šiandien patiria krizę – tiek aplink, tiek viešumoje beveik nematau tikro vyriškumo pavyzdžių, į kuriuos norėčiau lygiuotis. O štai poezijos rašymas man susijęs su visiškai kitu stereotipu – galbūt dėl traumos, kurią patiriame mokykloje, galbūt dėl šiandien populiaraus polinkio rašyti siurrealistines laisvąsias eiles dauguma eilėraščius laiko nesuprantamais ir dėmesio nevertais nusišnekėjimais, kurie įdomūs tik vienaragiams. Nors iš tiesų poezija yra veidrodis, kuriame gali išvysti savo vidinį AŠ.

Kas yra romantika? Kas yra tikras, vyriškas ir mylintis vaikinas?

L. Šapoka: Romantika man... Ji turi gėlių, turi saldumo, fone – sklandanti muzika, vyno taurė ir degančios žvakės. Kartais ji neturi nieko iš šio sąrašo, tik tuos du žmones, bet kurią pasaulio vietą ir pastangas iš to, ką turi, sukurti daugiau. Vyras turėtų paskatinti savo antrąją pusę jaustis gražiausia ir tobuliausia iš visų esančiųjų. Tai labai sunku, bet šventai tikiu, kad kiekvienam, kuris tikrai myli, jo mergina yra nuostabiausia. Jis turėtų būti nuoširdus, atviras, mokėti klausytis, elgtis taip, kad mergina jaustųsi saugi. Visomis prasmėmis.

J. Kisieliauskas: Romantika man yra veiksmų, aplinkos, pojūčių ir kitų atributų kalbos visuma, sukurianti stiprų bendrumą tarp dviejų vienas kitam šiltus jausmus puoselėjančių sielų. Tai – lyg darnus poros pokalbis ar šokis. Tačiau ar tikras vyras turėtų būti romantiškas, nežinau. Tikiu, kad moteris to nori, tačiau poroje esu už abiejų asmenų romantiką, nes ji kuriama būtent dviejų žmonių. Kas iš to, kad jis gros gitara po jos langu, ar ji, iškvėpinusi namus levandomis ir pridegusi žvakių, pasitiks jį su egzotiška vakariene, jei antroji pusė tiesiog nesupranta tokios kalbos? Tekę sutikti porų, kurioms romantikos tiesiog nereikia. Ar tai bloga pora? Nemanau, svarbu, kad jie kalba bendra kalba.

Nesinori skaidyti žmonių į tikrus ar netikrus, į tai, kokie jie turėtų ar neturėtų būti, – žmogus privalo sau leisti būti savimi: vyras – vyru, moteris – moterimi. Abstraktu? Nemanau. Tai yra ilgas ir įdomus kelias į savęs pažinimą. Gyvenimas nėra apie tai, kuo (koks) turėtum ar neturėtum būti, jis yra apie tai, ar galiausiai išdrįsti būti savimi su visais savo privalumais ir trūkumais. Žinau, kad vyrams šiandien sudėtinga atsakyti į klausimą, kas vyrą daro vyrišką nekalbant apie fiziologinius ir biologinius skirtumus, tačiau tik atsakius į tokį klausimą galima jaustis tikru. Santykiuose, iš patirties žinau, vyras privalo mylėti, o moteris – gerbti. Jei šios sąlygos yra tenkinamos, porai lieka tik dar milijardas detalių. (Šypsosi.)

M. Lukošiūnas: Žvakės, gėlės, vynas ir žvaigždės. Tai yra romantika. Tačiau tai yra tik priedas prie tikrosios meilės. Visi puikiai supranta, kad meilės materialiai nenusipirksi. Tačiau išreikšti jausmus gali paimdamas už rankos, apkabindamas, kai jai sunku, prajuokindamas, kai jai liūdna, ir atiduodamas visą save – tai yra tikroji meilė. Tikras vyras padarys merginą laimingą ir nesvarbu, kad jis pats tuo metu jaučiasi blogai, juk ji – dalis jo pasaulio, dėl kurio turėtų būti pasiryžęs atiduoti bet ką.

T. Norkaitis: Jūs pati savo klausimu iš dalies siūlote atsakymą ir aš Jums pritariu. Kita vertus, nėra konkretaus „turėtų būti“ – vaikinas gal yra visiškai ne toks, koks „turėtų būti“, bet geriausias ir mylimiausias savo žmonai, draugei, mylimajai, o tai ir yra svarbiausia.

T. Taškauskas: Romantika man siejasi su kitais dviem žodžiais – rūpestis ir ištikimybė. Kai vyras myli, iš tiesų myli, o ne tik vadovaujasi instinktais, rūpinasi mylimąja ir tampa jai nepaprastai dėmesingas, atidus detalėms ir smulkmenoms, linkęs daryti tai, kas malonu jai, o ne vien jam. Būtent taip – dovanodamas laimę, laiką, save mylimai moteriai vyras tampa daug laimingesnis nei vien egoistiškai mėgaudamasis santykiais. Tai gali būti išreiškiama įvairiomis formomis – laiškais, skanumynais, papuošalais, gėlėmis, vakarienėmis dviese, pasivaikščiojimais, giliais pokalbiais, filmų peržiūromis, įvairiausiomis staigmenomis... Galiausiai – santuoka. Žinoma, nepamirškime ir pusiausvyros. Joks vyras ilgainiui neišliks savimi, jei neskirs bent šiek tiek laiko savo pomėgiams.

#trowback #begalybėsfragmentai #svajonėspildosi

A post shared by begalybė (@begalybesfragmentai) on Dec 13, 2017 at 9:52am PST

Trumpas, bet kartu ir labai sudėtingas klausimas: kas yra meilė?

L. Šapoka: Iš tiesų šis klausimas toks „laiku ir vietoje“. Dar niekas to nežino – į šį sudėtingą klausimą bandau atsakyti savo naujausioje knygoje, kurią rašau jau nuo 2016 m. spalio ir kuri turi pasirodyti jau rudenį (žiemą). Jos pavadinimas – „Kas yra meilė?“ Bandau rasti 100 skirtingų atsakymų į tą vienintelį klausimą. Ši knyga yra šilta ir graži, į ją sudėjau gražiausias emocijas. Išskirti tik vieną atsakymą būtų be proto sunku, atsakysiu trumpai: „Pirmiausia – pagalvoti apie kitą, o tik tada – apie save patį.“

J. Kisieliauskas: Meilei tinka daug epitetų. Esu ją įvardijęs ir maloniausiu darbu, ir gyvenimo varikliu, tačiau veikiausiai iki gyvenimo galo vienintelio tikro meilės apibrėžimo nerasime. Ir tai natūralu. Juk meilė – jausmas, o jausmus aprašyti sudėtinga, todėl viename kūrinyje sakau: „Pakalbėkim / apie / meilę.../ Nors / geriau / nekalbėkim – / jauskim.“

M. Lukošiūnas: Meilę aš suprantu lyg skirtingų pasaulių susidūrimą. Tačiau ne destruktyvų, o, atvirkščiai, sujungiantį. Jis ir ji – abu skirtingi, tačiau, bėgant laikui, supanašėja, prisitaiko vienas prie kito ir tampa laimingi. Tai yra amžinas procesas.

T. Taškauskas: Iš tiesų atsakymas į šį klausimą, priešingai nei daug kam atrodo, yra gana lengvas. Meilė yra pasirinkimas siekti gero asmeniui, kurį myli. Ne veltui aukščiausia romantinės meilės išraiška yra pažadas visą gyvenimą būti šalia kito ir ištikimai rūpintis jo gerove, nepaisant kintančių aplinkybių, ateinančių ir vėl praeinančių jausmų. Tikiu, kad giliai širdyje kiekvienas norime būti mylimas būtent tokia meile, todėl išsiskyrus su mylimu žmogumi taip skauda. Sunku kas kita – išlaikyti meilę gyvą kasdien, nenustoti mylėti. Juk keitiesi tu pats, kinta tavo mylimas asmuo, kaitaliojasi aplinkybės, banguoja jausmai, ir taip lengva yra nutolti...

T. Norkaitis: Mano užrašyti fragmentai ir yra savotiškas bandymas atsakyti į šį klausimą, atpažinti, suprasti, įvardyti.

Kodėl dažniausi jausmingų žodžių kūrėjai – vyrai? Kodėl merginos kuria rečiau, tačiau ištikimiausios skaitytojos yra būtent jos?

L. Šapoka: Gal tam įtakos turi faktas, jog tai yra apie jas? Tas kitoks matymo kampas, kai apie tave rašo vyras iš savo perspektyvos... Be to, merginos labiau mėgsta skaityti, jos jausmingesnės už mus, vyrus, tad joms visa tai artimiau. Galbūt kai kurios bijo kurti, bet juk yra daugybė rašančiųjų. Pažįstu ne vieną tokią merginą, ir jos tai daro puikiai. Siūlyčiau kurti, jei jauti malonumą. Nebūtina to viešinti, viskas priklauso nuo to, kodėl tu rašai ir ką tuo nori pasiekti. Siūlau daryti tai savitu stiliumi, taip, kaip žodžiai patys dėliojasi galvoje.

J. Kisieliauskas: Kurti geba visi. Pažįstu ne vieną puikiai rašančią merginą. Deja, jų kūrybą taip pat daugiau skaito merginos, ir tai nestebina, nes moteris iš prigimties yra tiek emocionalesnė, tiek socialesnė, o tai ją skatina ir daug bendrauti, ir skaityti. Jei kalbame apie konkretų jausminį žanrą, kuriam atstovauju, tikiu, jis įprasmina moteriškąją prigimtį, kuriai būdinga itin plati emocijų paletė. Tad mes turime aiškiai išreikštą jausmų paklausą, o, jei yra paklausa, natūraliai gimsta ir pasiūla, kurią dėl retumo, išskirtinumo ir natūralios santykio krypties (vyras > moteriai) pastebimiau visuomenėje kuria vyrai.

M. Lukošiūnas: Merginos yra jautresnės už vyrus, todėl jausmingi žodžiai joms patinka labiau. Pažįstu ne vieną gerai rašančią merginą, dalis iš jų yra populiarios, tačiau dauguma nenori viešumos, nes tai, ką jos kuria, yra per daug asmeniška. Neslėpsiu – aš pats bijojau viešinti savo mintis socialiniuose tinkluose, nes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje niekas nemėgsta „kitokių“. Tačiau išdrįsau pradėti rašyti į „Facebook‘ą“ ir dėl to visiškai nesigailiu. Reikia tik truputėlio drąsos.

#nugludintosmintys

A post shared by Martynas Lukošiūnas (@martynas_lukosiunas) on Oct 21, 2017 at 3:17am PDT

T. Norkaitis: Yra nemažai „Facebook‘e“ rašančių merginų, ir Jūs teisi, kad didžioji dalis skaitytojų – būtent merginos. Svarbiausia – tų jausmingų žodžių nepamiršti gyvenime ir tiesiog kasdienybėje, o šiuo klausimu merginos vis dar lenkia vaikinus.

T. Taškauskas: Pašmaikštaudamas galėčiau atsakyti klausimu: o kodėl geriausi pasaulio virėjai yra vyrai? Ar tai reiškia, kad moterys rečiau gamina? Manyčiau, kad moterys kur kas dažniau rašo, pavyzdžiui, dienoraščius. Be to, pats seku keletą socialiniuose tinkluose rašančių merginų ir nemanau, kad joms trūksta padrąsinimo. Paslaptis, manyčiau, daug paprastesnė – merginoms įdomiau skaityti, ką rašo vaikinai ir kaip jie žvelgia į pasaulį. Be to, jūsų jausmai tiesiog geriau išlavinti.

#laikas #ruduo #begalybėsfragmentai

A post shared by begalybė (@begalybesfragmentai) on Nov 6, 2016 at 9:48am PST

Pati reikšmingiausia (jautriausia) užrašyta jūsų mintis? O gal tiesiog tinkamiausia šiandienai?

L. Šapoka: Labai sunku būtų išrinkti pačią pačiausią, nes kiekvienu laikotarpiu atsiranda reikšmingiausių kūrinių. Galėčiau išvardyti mažiausiai dešimt tokių, kurie man pačiam tikrai labai patinka, nors dažniausiai būnu gana savikritiškas. Šiuo metu į šį klausimą galėčiau atsakyti žodžiais: „Gyvenimas ir taip trumpas. / Išmok dėti taškus / vietoje kablelių.“

J. Kisieliauskas: Dažnai sakau, kad tokios eilutės dar nesu užrašęs. Tikiu, kad ir neužrašysiu, mat tai inspiruoja kurti. Mūsų pokalbio kontekste norisi išskirti „Tu / visada / graži. / Net / jei / aš / dažnai / tylus...“ – manau ši mintis puikiai išreiškia vyro ir moters santykį, kurio nė vienas neturėtų pamiršti.

M. Lukošiūnas: „Visą vietą, skirtą ilgesiui mano širdyje, užimi Tu.“ Kiekvienas giliai širdyje turi žmogų, kurio be galo ilgisi ir jo nepamirš niekada. Taip, tokį žmogų savo širdyje turiu ir aš. Šie žodžiai tinka ne tik man, jie – visiems.

T. Norkaitis: Ji nuolat keičiasi, ta mintis būna tinkamiausia šiandien, šią savaitę ar tiesiog šią minutę. Dažnai tai būna vieni iš paskutinių publikuotų įrašų. Nors yra ir tokių fragmentų, kuriais nedrąsu dalytis ir po keleto metų, nes jie per daug asmeniški, per daug apie save ar apie kitą. Labai ilgai nešiojausi su savimi eilutę – „Ar įmanoma įkalinti laisvę?“ Ir šitas besiveržiantis klausimas yra daug labiau ne klausimas, o atsakymas – neįmanoma uždaryti žmogaus noro jaustis laisvam, jaustis laimingam. Neįmanoma uždaryti nei kito žmogaus, nei pačios tikrovės savo įsivaizdavimuose. Visada reikia palikti vietos nuostabai ir atradimui.

T. Taškauskas: Artimiausi šiandien man yra žodžiai „Būk mano namai / ir aš būsiu / tavo tvirtovė.“ Juk namai yra ne vieta, namai yra žmogus, su kuriuo norisi praleisti visą gyvenimą.