Dar labiau nustebau, kai pasikviečiau ją rimtam pokalbiui. Pasirodo, jis nenorėjo įsipareigoti, ji nenorėjo su juo nutraukti santykių... ir taip nutiko. Iš pažiūros jų bendravimas atrodė kiek keistas, bet gražus. Kam patogu, o kam ne Neįpareigojantys santykiai labai patogūs tiems, kurie tenkina tik savo fizinius poreikius ir kitai pusei nieko nejaučia. Juk labai patogu: susitinku kada noriu, gaunu, ko noriu, ir lekiu, kur akys veda. Draugė prisipažino, kad tokie santykiai jos netenkina, mat ji norėtų daugiau, tačiau ir prarasti tokio keisto dėmesio reiškimo ji irgi nenorinti. Iš esmės atrodytų, jog viskas kaip ir ok: jie susitinka kaip pora, bendrauja kaip pora, ir kitos jis šiuo metu neturi, be abejonės yra ir viltis, jog kažkada jis ją karštai pamils (neįmanomų dalykų nebūna). Bet visa tai lieka viltimi. Tikrai mažai neįpareigojančių santykių pateisina bepradedančiojo įsimylėti viltis ir baigiasi vestuvėmis... Atrodo, tiek nedaug reikia. Tas stebuklingas burtažodis „tu mano mergina“ pakylėja nuo žemės! O čia draugė cituoja savo simpatijos žodžius: „Nepamiršk, kad mes vienas kitam neįsipareigoję“. Ir štai - akmuo po kaklu, nutempia ją į patį nevilties liūno dugną.

Prisirišimas

Aišku, taip draugaujant blogiausia yra tam, kuris nejučia pradeda prisirišti prie savo patogumų siekiančio partnerio, kaip kad pamažu atsitiko Agnei. Įpratai gauti jį kada nori, kada tau patogu, o kai atsitinka taip, jog norėjai susitikti „be įsipareigojimų“, žmogus negalėjo, susierzinai ir pradėjai suprasti, jog esi priklausomas/-a ir nejučiomis bandai kitą įpareigoti. Atrodė susitarėt, jog esate vienas kitam nieko neskolingi, o štai kažkuri pusė ima jaustis ne tik įsiskolinusia, bet ir nuskriausta, nepatenkinta. Psichologiškai tai gana natūralu, žmogus greitai įpranta prie jam malonių dalykų, prisiriša prie vietų, prie žmonių. O to, kas tampa įpročiu, atsisakyti sunku... Jei taip jau atsitiko, jog pradėjai prisirišti, nevertėtų dėti lūkesčių, jog kitą žmogų pavyks priversti tave pamilti. Gal kartais iš pat pradžių geriau žinoti, jog pasaka vestuvėmis nepasibaigs, nei meluoti vienas kitam, jog gali išeiti kažkas rimto. Bet jei pakankamai gerai pažįsti save ir žinai, kad vis tiek prisiriši ir taip įkiši galvą į kilpą – geriau nerizikuok neįsipareigoti. Jei dabar negali rasti žmogaus, kuris galėtų tau suteikti to, ko nori visapusiškai, tai ar verta gaišti savo brangų laiką su tuo/ta, kuris/-i tikrai į tave rimtai nežiūri?

Atrodė susitarėt, jog esate vienas kitam nieko neskolingi, o štai kažkuri pusė ima jaustis ne tik įsiskolinusia, bet ir nuskriausta, nepatenkinta. Psichologiškai tai gana natūralu, žmogus greitai įpranta prie jam malonių dalykų, prisiriša prie vietų, prie žmonių

Visuomenės požiūris

Tai visuomenei neįtiksi... Juk nedaužysi kumščiu į krūtinę ir nerėksi: „Aš kaltas! Turiu neįpareigojančių santykių“. Kaltas būsi prieš Dievą ir prieš kunigą, bet, deja, nusidėjusiu verčia jaustis ir visuomenė. Neįpareigojantys santykiai nėra priimtini ir pripažįstami. Aišku, tavo teisė rinktis. Net draugaudamas/-a, negali būti garantuotas/-a, kad tavo antroji pusė, nors ir sakydama, kad jūs pora, tą patį turės ir galvoje, ir širdyje... Bet bent jau turi pagrindą tuo tikėti! O kai santykiai neįpareigojantys - neturi jokių teisių. Visuomenė tai priima kaip šeimyninių tradicijų ardymą, bet ar ji nėra teisi? Jei žmogus nenori įsipareigoti – jis nenori prisiimti jokios atsakomybės už savo poelgius. Jam taip yra patogu. Jei žmogus gali jaustis patogiai, kokių velnių jam kurti šeimą, oficialiai draugauti, jei bet kada gali gauti dėmesio, sekso ar tiesiog linksmai praleisti laiką, visiškai nesitaikydamas su kito norais ir jausmais? Kaip toks žmogus elgtųsi, jei jo partnerė pastotų, ar merginos atveju, jei ši taptų nėščia nuo tokio pat vėjo pamušalo kaip ji? Kokia tada ateitis lauktų tokių vienadienių plaštakių?

Justinas Timberlake'as ir Mila Kunis

Kai trupinių neužtenka

Jausdamas/-a, jog tau kažko trūksta, jog pradedi prisirišti, kitam žmogui imi kelti sąlygas, tikrinti, reikalauti. Jei esi būtent tas/ta, kuris/-i linkęs/-usi prisirišti, pabandyk įsivaizduoti, jog koks nors žmogus, kuriam nejauti nei didelės simpatijos, nei antipatijos, staiga pradėtų skambinti tau kelis kartus per dieną, siūlytų dažnai susitikti, priekaištautų, jog neskiri jam laiko, ir jo balse jaustum nepasitenkinimą, nusivylimą tavimi… Kaip elgtumeisi? Bėgtum? Būtent. „Įsijungtų saugikliai“, prasidėtų „atmetimo reakcija“, nenorėtum su tokiu žmogumi net leistis į kalbas. Matyt, ir Tomas, pajautęs, jog Agnė nejučia reikalauja daugiau, nenorėdamas prarasti jam patogios pozicijos, vis jai primena, jog jų santykiai nėra rimti. Tai suvokdama mergina stengiasi sau įrodyti, jog ji taip pat kaip ir Tomas nori neįpareigojančių santykių, todėl lekia su pirmu pasitaikiusiu į pasimatymą. Tačiau kokia viso šito spektaklio ateitis? Paklausiau šito pačios Agnės.

Jei žmogus gali jaustis patogiai, kokių velnių jam kurti šeimą, oficialiai draugauti, jei bet kada gali gauti dėmesio, sekso ar tiesiog linksmai praleisti laiką, visiškai nesitaikydamas su kito norais ir jausmais?

Tai tu už ar prieš?!

O tiksliau išklausiusi rėkiau: „Tai tu nori to ar ne?”. Mano pykčio priepuolio išsigandusi draugė kas keletą sekundžių vis keitė nuomonę. Man jos buvo gaila. Agnės pasaka baigėsi tuo, jog ši, pradėjusi spausti Tomą, pradėjo su juo vis dažniau pyktis, paverkė šiek tiek, susirado kitą, po to dar kitą, dar vėliau - vėl taikėsi su Tomu, verkė, džiaugėsi, vėl verkė... Galiausiai šis vedė, o vedė ne ją. Pasakos pabaiga. The end. Sakysi toks tas gyvenimas? Taip buvo lemta? Gal. Nedrįsau paklausti Agnės ar ši gailisi. Natūralu, jog kiekvienas žmogus tuos pačius dalykus išgyvena vis kitaip. Manęs nežavi mintis apie santykius be įsipareigojimų. Kai kas sakytų: „būk realistė, geriau jau tegu pasako tau vaikinas, jog jūsų santykiai bus tokie, nei meluoja“. O aš noriu tikėti, jausti, o ne tenkintis trupiniais,o tu?