Kaip įjungti tą prakeiktą navigaciją, kai pasiklysti savo mintyse ir jausmuose? Kaip?!

***

Visi mes buvom S dydžio asmenybės ir buvo gerai.

Bet po truputį augai...

Ir šiandien Tu – jau M.

Būdamas M, sieki tapti L.

O tie, kurie buvo šalia – vis dar S.

Bendraujantys su XS dydžio intelektu.

Ir jiems tai gerai.

Kartais taip jau nutinka, kad „išaugi“ žmones, kur buvo greta.

Kaip ir išaugti drabužiai – gražu, daug prisiminimų, bet.

Vilkėti jų jau negali.

Ir nieko čia tokio neįvyko.

Taip jau kartais atsitinka.

Kad Tu praaugi tuos, kurie šalia.

Nenustokime augti!

Mergina
Foto: Shutterstock

***

Santykiai lyg kubikas rubikas – dėlioti, sukioti, derintis reikia tol, kol visose kraštinėse atsiranda harmonija.

Ir, žinoma, tas...

Kartais kamuojantis nenumaldomas noras viską mesti, išardyti dalim ir rėkti: po velnių, kaip tave sudėlioti?!

Būna?

Kantrybės.

***

„Kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti.“ (Egziuperi)

Verkti ne dėl to, kuris prisijaukino, poelgių.

O dėl to, jog verkti iš laimės dviese – dvigubai daugiau džiaugsmo.
Verkti dviese iš skausmo – dvigubai mažiau skausmo.

O jei ne – išlik neprijaukinamas l a u k i n i s.

Nes puikiai žinai, būti atjaukintam – j a u s t i, kaip nuo

kiekvienos kūno ląstelės l ė t a i l ė t a i (nu)plėšiama oda.
***
Kiek daug muilo burbulų aplink...

Tokie spindintys, gražūs, kad sunku atitraukti akis.

O viduje tušti.

Jie – tie muilo burbulai – tai žmonės.

***

Kiek kartų Ego tau pakišo koją?

Ir kiek kartų, tu suklupęs...

Sugriovei Tą svajonių pilį,

Kurią Meile vadinai?

***

Ir džiaugsme, ir varge.

Aš būsiu šalia.

Mergina
Foto: Shutterstock

***

Šš, gal galėtum patylėti?

Nes akys... Jos moka kalbėti nebyliai.

Pačia gražiausia Meilės kalba.

***

Tapytojas ranką lavina kasdien.

Kasdien treniruojasi ir baleto šokėja, ir muzikantas.

Meilė – lygiai toks pats menas.

Bet...

Kodėl meilės mokytis nustoji vos tik pakeitęs statusą?

***
Jei tu manai, kad Kitas pasirinko neteisingai – moralus pasilik sau.

Jei tai tikrai buvo neteisingas sprendimas, Jis supras.

Tik gali būti per vėlu. Labai vėlu.

Ir tai beliks pavadinti GYVENIMO PAMOKA.

***

Kodėl, kai žmogus šalia, taip dažnai jo nevertini?

Kai jis išeina.

Bėgi paskui.

Jis sugrįžta vieną kartą.

Antrą.

Ir tu prie to jau pripratai.

Bet trečią kartą...

Jis nebegrįš.

Ir bėgsi, bet nepavysi.

Kaip gaila, kad taip vėlai supratai,

Kad mylėti reikia d a b a r, ne rytoj.

***

O kodėl tau to reikia?

Nes noriu.

Naivu?

Nemanau.

Noras – puiki priežastis ką nors (pa)daryti.

Ir jokių logiškų priežasčių ieškoti nereikia.

Mergina
Foto: Shutterstock

***

„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ (H. Radauskas)

Aš ir tikiu, kad HAPPY end‘as ILGAI IR LAIMINGAI egzistuoja.

Tik jaučiu, kad žodžiai prašyte prašosi žemiško papildymo:

ILGAI IR LAIMINGAI,

KAD IR KAIP SUDĖTINGAI.

***

Kai buvom vaikai, visi turėjom pliušinį meškiuką.

Gaila, kad užaugę ne visi sugeba atsispirti tam pačiam norui turėti Jį – pliušinį meškiuką.

Dar blogiau, kad tas meškiukas esi Tu.

Kurį priglaudus galima išsiverkti.

O po to lyg niekur nieko numesti.

***

Kodėl darai viską tą patį ir taip pat, o tikiesi kitokio rezultato?

***

Gal galėtum patraukti koją, kurią laikai tarpdury?

Aš noriu gyventi savo gyvenimą.

Ir jame Tavęs nėra.

***

Kaip dažnai save apgaudinėju:

ne, su Tavim daugiau niekada.

Ir ta „niekada“ vis atsiranda greta.

Jei negaliu būti ištikima pati sau,

kaip galiu pažadėti būti ištikima Tau?