Sarah J. Maas „Įkalinta tamsoje“. Antra „Užkerėtas dvaras“ knyga

Feirė nežuvo Amarantos gniaužtuose ir grįžo į Pavasario Dvarą, bet tai brangiai kainavo. Nors dabar ji apdovanota Didžiųjų Fėjų galiomis, širdis liko žmogaus, ir ji negali pamiršti siaubingų dalykų, kuriuos padarė, kad išgelbėtų Tamlino tautą.

Feirė nepamiršo ir sandorio su Risandu, šiurpiojo Nakties Dvaro Didžiojo valdovo. Kol ji raizgo politikos, aistrų ir akinamos galios voratinklį, kyla didesnis blogis – ir galbūt tik ji gali jį sulaikyti. Bet prieš tai reikia pažaboti alinančias galias, išsigydyti palūžusią sielą ir nuspręsti, kokios ateities trokšta sau ir sudraskytam pasauliui.

Nusikelk į stebuklingą pasaulio pakraštį pribloškiamame Užkerėto dvaro tęsinyje.

Catherine Banner „Namas nakties pakrašty“

„Namas nakties pakrašty“ – legendomis apipinta, romantiška ir magiška šeimos saga, primenanti Isabel Allende’s pasakojimus.

Kastelamarės sala – Dievo užkampis. Vis dėlto ir šioje mažoje Italijos saloje verda gyvenimas, čia visi vieni kitus pažįsta, o gandai ir apkalbos – kasdienos pramoga.

Amadeo Espozitas augo našlaičių prieglaudoje. Tapęs daktaru jis ilgai blaškomas likimo tai vienur, tai kitur. Ir tik gavęs nuolatinį darbą Kastelamarėje, Amadeo pagaliau pradeda naują gyvenimą, veda, susilaukia vaikų.

Kai dėl įnoringo salos mero jam uždraudžiama verstis gydytojo praktika, Amadeo nenuleidžia rankų ir atgaivina seną miestelio barą „Namas nakties pakraštyje“. Baras, kone šimtmetį prižiūrimas kelių šeimos kartų, patiria ir pakilimų, ir nuosmukių, bet visada išlieka susirinkimų ir sambūrių vieta. Čia mezgasi pažintys, užgimsta nauji jausmai. Laikai keičiasi, bet Amadeo baras, apaugęs kvapiomis bugenvilijomis, visus tebetraukia sugrįžti.

Nuoširdumu ir meile pulsuojančiame Catherine’os Banner kūrinyje sala atrodo gyva ir kartu mitinė, dovanojanti magiškų, jausmingų ir nepamirštamų istorijų. Subtilus ir jautrus pasakojimas nukelia į svajonių šalį. Draugystės ir atleidimo galia, aistros, maži ir dideli stebuklai – viskas susipina šiame romane.

Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“


Toli nuo fronto linijos, Normandijoje, dviračiu važiuojantį Leoną triskart aplenkė pedalus baisiai greitai minanti Luizė. Miestelyje Leonas stengiasi susirasti žaliaakę merginą, kurios niekaip negali išmesti iš galvos. Du įdomiai mąstantys jaunuoliai puikiai jaučiasi leisdami laiką drauge, vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Besibaigiančio Pirmojo pasaulinio karo gūsis įsimylėjėlius užklupo kelyje. Kulkosvaidžio sužeistas Leonas išgyveno, bet išėjęs iš ligoninės sužinojo, kad jo mylimoji Luizė žuvo. Sukrėstas netekties jis paliko miestelį ir išvyko į Paryžių.

Po dešimties metų Leonas – Paryžiaus kriminalinės policijos tarnautojas, rūpestingas vyras ir mylintis tėvas. Šeimos gyvenimas nesuteikia lauktos pilnatvės, širdį kartais suvirpina pirmosios meilės prisiminimai. Vieną vakarą metro Leonas išvysta merginą, primenančią karo audrose pradingusią Luizę. Taip po dešimtmečio Leonas sužino, kad Luizė gyva, ji gyvena ir dirba tame pačiame mieste. Abiejų jausmai nepasikeitė, bet ji nenori ardyti jo šeimos. Ir kaip jiems likti drauge? Keistai besiklostęs dviejų žmonių viso gyvenimo ryšys pasirodė stipresnis už abiejų daliai tekusius, istorinių įvykių nulemtus sukrėtimus ir likimo smūgius.

Prancūzijoje gimęs, Šveicarijoje gyvenantis Alexas Capus rašydamas dviejų įsimylėjusių žmonių istoriją pasaulinių karų purtomais laikais rėmėsi savo senelio patirtais dalykais. Autorius sukūrė grakštų, šmaikštų, skoningą ir sodrų pasakojimą apie to meto realijas ir, žinoma, apie meilę, atlaikiusią artilerijos antpuolį, vokiečių okupaciją, dešimtmečius trukusį išsiskyrimą, taip pat apie sunkų pasirinkimą tarp jausmo ir pareigos, asmeninės laimės ir žmonių, priklausančių nuo tavęs.

Leonas ir Luizė yra iš tiesų nepamirštama pora, kuriai likimo skirta tik nedaug laiko praleisti kartu, bet visada išlikti vienam kito širdyje.